Birželio 8d. Darbėnų gimnazijoje organizuota pilietinė iniciatyva „Žinia Tėvynei“, skirta Birželio – 14 ąjai – Gedulo ir vilties dienai bei 70 – tųjų pirmųjų trėmimų metinių paminėjimui.
„Tai tarsi netradicinė istorijos pamoka – vaikai medžiagą apie tremtį rinko kalbindami buvusius tremtyje. Visa, ką sužinojo, gimnazistai pristatė susitikime, kuriame dalyvavo ir tremtiniai, mokyklos bendruomenė. Istorijos mokytojas Gintaras Petrošius pristatė surinktus duomenis apie Darbėnų seniūnijos tremtinius 1941 – 1952 m., jų trėmimo vietas.
Susitikimo dalyviai taip pat turėjo galimybę išgirsti ir pačių tremtinių pasakojimus. Buvusi mokytoja tremtinė Ramutė Ukrinienė savo prisiminimais pasidalijo pirmą kartą. Moteris teigė, kad kalbėti apie patirtus išgyvenimus buvę pernelyg sunku ir skaudu.
„Kai 1949 metais trėmė mano šeimą, tebebuvau motinos įsčiose. Gimiau Krasnojarske. Buvau laimingas vaikas, nes šalia turėjau artimuosius. Ten baigiau tris klases. Tačiau visada norėjau grįžti į Lietuvą. Jei ne rusės, savo šalies išvydusi nebūčiau, nes vos gimusiai man grėsė mirtis. Tik pagimdžiusią mano mamą išvarė dirbti. Nebuvo kas mane maitina – rusės moterys atnešdavo pieno, medaus. Išsikapsčiau. Mus gelbėjo ir viltį išlaikyti padėjo malda – suklupdavome vakarais ir melsdavomės. Noras grįžti į tėvynę buvo be galo stiprus – parvažiavau čia nemokėdama nei rašyti, nei skaityti lietuviškai. Tačiau tapau lietuvių kalbos mokytoja“, - pasakojo 1958 metais į Lietuvą grįžusi R.Ukrinienė.
Renginio organizatoriai ir gimnazistai mintimis į praeitį grįžusius tremtinius pakvietė į gimnazijos etnokultūrinį kiemelį. Ten skambėjo tremtinių dainos, gimnazistė Monika Litvinaitė skaitė savo prosenelės Monikos Kiaupienės ištraukas iš dienoraščio, kuris buvo parašytas 1941 metais nuo vasario 16 iki birželio 14 dienos“. Čia tremtiniai buvo apdovanoti baltais paukščiais – niekada nemirštančios vilties simboliais.
Direktoriaus pavaduotoja neformaliajam ugdymui
Edita Gliožerienė
2011-06-10
