Čiobrelis -  notrelinių šeimos daugiamečių puskrūmių ir krūmokšnių gentis. Žinoma apie 150 rūšių. Čiobreliai paplitę Europoje, Azijoje, Šiaurės Afrikoje. Stiebas plonas, šliaužiantis. Lapai priešiniai, lancetiški, pliki arba plaukuoti. Žiedai rausvi, violetiniai ar balti, susitelkę į galvutės ar varpos pavidalo žiedynus. Vaisius – riešutėlis. Žydi birželio–liepos mėnesį. Visi čiobreliai aromatingi, medingi, turi eterinio aliejaus, rauginių ir karčiųjų medžiagų, flavonoidų. Čiobrelių eteriniai aliejai vartojami maisto pramonėje, farmacijoje, parfumerijoje. Lietuvoje savaime auga paprastasis čiobrelis, keturbriaunis čiobrelis, botanikos soduose, darželiuose auginami vaistinis čiobrelis, Maršalo čiobrelis, citrininis čiobrelis.

Žmonėms čiobrelio savybės žinomos dar 3 tūkst. metų iki m.e., daug amžių šis augalas buvo vyriškumo ir drąsos simbolis. Buvo rasti dantiraščiai, kuriuose minimi kriaušių, figų ir čiobrelių kompresai. Senieji šumerai jį naudojo, kaip antiseptinę priemonę. Jis buvo labai vertinamas kaip prieskonis, tačiau labiau kaip vaistinis, ir kaip kultūrinis augalas. Senieji egiptiečiai pašvęsdavo čiobrelį Serapis dievui (Ozirio ir Apio junginys) bei naudojo šį augalą mumijų balzamavimui. Viduramžiais Europoje čiobrelio žolė buvo dedama po pagalve, kad pagerintų miegą ir apsaugotų nuo košmarų.

Čiobrelis pasižymi daug sveikatą gerinančių savybių ir turi daug augalinės kilmės maistinių medžiagų, vitaminų ir mineralų, kurie yra būtini gerai savijautai. Čiobrelio žiedai, lapai ir eterinis aliejus paprastai naudojamas spręsti šlapinimosi į lovą problemoms, gydant viduriavimą, pilvo skausmus, artritą, gerklės skausmus, dieglius, kosulį, bronchitą, pilvo pūtimą.