Levanda – tai tankiai šakotas neaukštas krūmas, užaugantis iki apie 60 cm aukščio, kilęs iš Artimųjų Rytų. Ji turi platų šakniastiebį, o jos sumedėjusios šakos yra su stačiais, į virbus panašiais, lapuotais žaliais ūgliais, lapai siauri, pilkšvai žali, o žiedai melsvai violetiniai, balti. Žydi nuo liepos pradžios iki rugpjūčio vidurio. Subrandina sėklas kurios būna smulkutės, rudos. Dauginama birželio mėnesį, smėlyje arba pasodinus į šiltnamį. Įsišaknijusius pasodinti į pastovią vietą. Levandos turi kvapnų ir saldų skonį, todėl jos plačiai naudojamos kulinarijoje ir konditerijoje gaminant, pvz., pyragus ir šokoladus. Tai pat levandos tinka ir prie sūrių patiekalų, yra naudojamos pelėsinių sūrių gamyboje. Aliejus išgaunamas iš mažų, mėlynai violetinių levandos žiedų, būtent jis suteikia žolei aromatingą kvapą, dėl kurio dauguma žmonių vertina levandą, aromatas „naudojamas“ gaminant įvairias higienos bei švaros priemones – muilus, šampūnus, kvepalus patalpoms ar drabužiams. Tačiau, be šių savybių, ši žolė taip pat yra ir natūralus vaistas gydant nemigą, nerimą, depresiją, nuotaikos svyravimus. Jau senovėje į pagalves būdavo pridedama levandų gėlių tam, kad padėtų nuvargusiems užmigti. Fitoterapeutai ja gydo odos ligas, tokias kaip grybelinės infekcijos, žaizdos, egzema, aknė. Nors levandos šalutiniai poveikiai reti, kai kuriems žmonėms gali atsirasti alerginė reakcija: pykinimas, vėmimas, galvos skausmas, drebulys.
